Ievos istorija

Tau nors kiek turi rūpėti kas ten, viduje, pas tave yra, - girdžiu ramų Eglės balsą telefono ragelyje...

Nors kiek? Aš jau nebeturiu jėgų ignoruoti vidinių pojūčių. Jie baladojasi, reikalauja dėmesio, reiškiasi neaiškiu nerimu, vidiniu nepasitenkinimu. Nuolat su savimi ginčijuosi. Jau, atrodo, susidėliojau argumentus, kas man svarbu, kas patinka, kaip dalykai turėtų vykti. Ir STOP. Yra kažkoks vidinis stabdis. Nedarau. Būnu ir marinuojuosi. Arba atvirkščiai. Zuju su nereikšmingomis smulkmenomis aplink ir rūpimų dalykų nesiimu.

Kiek ga-li-ma!

Girdžiu iš vidaus baladojasi balsas. Kiek gali nežinoti! Jau LAIKAS žinoti. OK. Tikrai gi. Kaip aš taip? Kas čia per vaikiškas pasimetimas? Susiimu. Taip, laikas žinoti. Esu suaugusi, atsakinga. Taip, tikrai. Daug knygų, dar daugiau seminarų ir krūva praktikų, pridedant patirtį. Va imsiu. Ir. sužinosiu. Aha. Sėdu, dėliojuosi. Dedu, dedu. Logiškai lyg argumentai yra, norai patikrinti, veiksmų seka aiški. Ir vėl baladojasi. Kaip gali būti TOKIA nepastovi, TOKIA nežinanti, TOKIA pasimetusi.

<...>

O kai girdi balsus savo galvoje, tai čia focusing'as padeda?

Ką?! - Aušrinės "zzzzzzz..." zvimbinati tyla. Nesuvedu galų. Apie ką tu čia?

Na. Kai atrodo, kad be paliovos ginčijiesi, ieškai, klausi-atsakai. Ir vis ne iki galo, vis kažko pritrūksta.

Taip. Focusing‘as padeda išgirsti. Visus balsus. Visus pojūčius. Tik pirmiausia reikia nurimti ir neslopinti tų balsų, jų neignoruoti, nebandyti pabėgti, apeiti.

PIRMIAUSIA NURIMTI ir tada GILIAI KLAUSYTIS. Kiekvieno iš jų.

<...>

Sėdžiu prie naujo straipsnio. Va. Baltas lapas priešais mane. Va tuoj tuoj pradėsiu rašyti. Nersiu į žodžių upę. Trukt.. pusė judesio įvyksta ir vėl lieku spoksot į kompą. Trukt.. mintis iškyla.. ir vėl pabėga. Ne, ne. Užrašei klišę. Kas kalba stereotipais? O šita frazė iš kur ištraukta? Pala. Aš gi moku rašyti. Jau daug kartų tai dariau. Žmonėms patinka skaityti, tai ką parašau.

Ir vėl visas kaimas apsigyveno manyje. Nuolat ieškantys vienintelio, teisingiausio, tobuliausio kelio. O tuo metu kol vyksta ginčas viduje, išorėje nepasirašo nei vienas žodis.

Ir taip. Galvoje nubėgusi minčių maratoną, susikertančių, prieštaraujančių viena kitai, nuvargusi ruošiuosi miegot.

Lapas vis dar tuščias. Nepakankamai tobuli žodžiai, sakiniai. Žodžių upė netekėjo. Tik kas jai neleido? Kas tie "draugai": nepakankamai tobula, banalu, juk puikiai pavykdavo, tu moki rašyt. Kaip su jais būti, jų išklausyti, nepasimesti. Kaip būti su nežinojimu.

PIRMIAUSIA NURIMTI ir tada GILIAI KLAUSYTIS. Nežinojimo.

To moko focusing‘as.

Tai įgūdis. Klausytis visko kas iš vidaus kyla ir vadovautis vidine išmintimi. To galima mokytis, jį praktikuoti.

<...>

Klausau? Labas. Čia tavo intuicija. Ačiū, kad pagaliau atsiliepei. Pasikalbam? Kur klajoji? Jau kuris laikas noriu tau parodyt apie ką čia dalykai.

Kas čia? Po galais, kas čia su manim kalba? Iš kur šitas balsas?! Aš einu iš proto?

Palauk, stabtelk ir nurimk.. proto tau prireiks.

Leidžiames žemiau - į kūną, į pojūčius. Ten laukia vidinės išminties failai.