Apie ribas

Pradedam. Išgirstu savo balsą ir girdžiu ramų Pauliaus pritarimą telefone, jis pasiruošęs manęs klausytis. Focusingo praktika telefonu. Su ausinėmis viską girdžiu gerokai arčiau. Tartum iš vidaus. Ir man labai patinka šis betarpiškumo pojūtis.

Pasikviečiu, kas nori mano dėmesio. Šiuo metu. Focusing‘e man tai ir patinka, kad nebūtina turėti klausimo, nebūtina žinoti, kur link nori eiti. Galima tiesiog garsiai pasikviesti tai, kam norisi dėmesio. Ir įvardinusi savo ketinimą, pradedu skanuoti kūną. Tiksliau kūno pojūčius. Kažkaip dėmesys krypsta i kojas, tą vietą kur kojos ir sėdimoji kūno dalis liečiasi su kėde. Skanuoju ir pasakoju Pauliui. Kažkaip pojūčiai tokie subtilūs, kad sunkiai įsivardina žodžiais. Bet dėmesys lieka šioje vietoje. Ten kur kūnas liečiasi su kėde. Vienu metu girdžiu Pauliaus atspindėjimą: čia kažkas apie ribas. Kūno sąlytį su kėde ir ribas. Ir tą akimirką mano kūnas nuo pusiaujo tarsi užsidega. Karštis praneša aiškią žinią: taip, ribos labai tinkamas apibūdinimas, kas pastaruoju metu man svarbu santykyje su aplinka. Tame santykyje jaučiuosi nemaloniai, tik pačiai neaišku kodėl.

Po sesijos visi kūno pojūčiai, vaizdai, mintys tartum susijungė į vieną bendrą klausimą: KAS VYKSTA SU MANO KŪNU KAI JIS KONTAKTUOJA SU IŠORINIU PASAULIU?

Čia išlenda prisiminimas, kaip vakar atvykus į svečius geram šeimos draugui ir pradėjus pasakoti apie tai, kaip jis gyvena, ką veikia, iš jo tiesiog pulsavo skubėjimas. Ir miglotai pamenu, kad mano kūno reakcija klausantis jo buvo kažkas apie vangumą ir atsitraukimą. Taip nutinka ir kasdienybėje. Kai patiriu skubėjimą, lėkimą aplink save, tarsi noriu atsitraukti ir nebūti. Tarsi tai turi net fizinį pojūtį. Nemalonų. Labai.

SKUBĖJIMAS YRA NEMALONUS MANO KŪNUI. Štai kur neištyrinėta erdvė.

Kaip gerai! Kad nemalonus. Ir tai geras ženklas. Iki Focusing‘o užsiėmimų vengdavau to kas kažkaip neaišku, nemalonu, miglota. Ypatingai pojūčiuose. O su šia sesija atradau: mano kūnas kontaktuoja su išoriniu pasauliu ir patiria jį per pojūčius (šiuo metu nemalonius) yra raktas į dar nepažintus dalykus. Apie save. Ir žinoma, pasaulį aplink.

Ir čia prisiminiau Eglės atsiųstą straipsnį, kuriame apie tai ir užsimenama: gali pasirodyti, kad tame miglotame, neaiškiame kūno pojūtyje nėra ir negali būti nieko gero, tuo labiau išminties. Bet iš tiesų, tai vienintelė vieta, kur išminties yra! Tikrai ne tame, kas jau aišku ir žinoma – ten tik sena informacija. Bet kas iškyla ir kas neaišku - ten daug beatsiveriančio sąmoningumo.

Taigi, mokausi vertinti ir puoselėti lėtą, subtilų ir tą miglotą pojūčių pasaulį. Kuris man iki šiol nėra pažintas, nes tiesiog. Buvo per daug nemalonus jį jausti.

Aha, Paulius yra iš fėjų pasaulio. Išgirstu šiandien Aušrinės komentarą po to kai papasakoju koks jis nuostabus kompanionas. Kaip tiksliai. Jis tikrai turi ypatingo subtilaus pajautimo čiuptuvus. Focusing‘as įgavo naują skonį. O mano kūnas daugiau laisvės. Jausti sąmoningai ir pranešti man apie tai. Tuo tarpu aš jaučiuosi lyg mokyčiausi naujos kūno kalbos. Tiesiogine šio žodžiu prasme.

Ir kai Eglė telefonu man sako: Aha, aš pažįstu moterį, kuri iš konkrečių pojūčių gali pasakyti, kada kūnas sako TAIP ir kada NE. Va čia tai super galia. Ką? Čia tiesioginis intuicijos FM įjungtas. Ir aš noriu šito FM klausytis!

Junkitės į Focusing‘ą. Transliaciją pradedam.


Teksto autorė - Ieva Šližienė, patirtinio mokymo konsultantė.

"Eglės kvietimu mokausi focusing’o ir vis dažniau mano kasdienybės patyrimai ir tai, kas vyksta Focusing’o metu, susiveja į visumą ir susideda į žodžius. Patyrimais dalinuosi savo tekstuose, o jūs šį pasidalinimą skaitote. Džiaugiuosi jei suskamba ir jums. Patyrimo erdvė tada plečiasi. Ačiū Focusing’ui, kad štai taip susitinkam. Per žodžius."