Brangink pokalbį, kurio metu kitas žmogus tavęs iš tikro klausosi

Mūsų kultūroje paprastai nekalbame apie patiriamą emocinį skausmą. Dažniausia apie tai nutylime, nes esame mokomi ir skatinami „suvaldyti“ (t.y. užgniaužti) savo jausmus. Vienas kitam patariame „neverkšlenti“ ir „neįstrigti“ kokioje nors savijautoje. Gana nuoširdžiai guodžiame, kad „tai praeis“, tereikia išlikti stipriems. Taip tarp eilučių perduodame „nejausk! O jei jau drįsti jausti, tai bent nerodyk kitiems ir apie tai nekalbėk.“

Pasiekėme tokį lygį, kad tik kurios emocijos yra „legalios“. Pavyzdžiui, vyrui yra „normalu“ pykti, bet liūdėti ar jautriai reaguoti - nelabai. Todėl vyrams pyktis tapo bene vieninteliu „matomu“ emocijų raiškos būdu, kuriuo jie reiškia ir kitas emocijas: vienišumą, liūdesį, nusivylimą, kaltę ar gėdą. Visokie nesveiki gynybiniai mechanizmai, kaip alkoholio ar kitų medžiagų vartojimas, įvairios kitokios priklausomybės, tampa priemone paslėpti tikruosius jausmus. Trumpam suteikę palengvėjimą, jos ilgam sugriauna žmogaus sveikatą, sumenkina gyvybines jėgas, sumažina produktyvumą.

Daugeliui žmonių, kai jie prastai jaučiasi, padeda paprasčiausias pasikalbėjimas su kitu žmogum, kuris geba išklausyti be kantriai, neteisiant, nieko nepridedant, nesistengiant pataisyti, patarti ar paguosti. Kažkas tokiame klausymesi yra fundamentaliai žmogiško – kai mūsų taip paprastai, bet nagingai klausosi, kuomet išliejame patiriamą emocinį skausmą, mūsų vidus ima pats save gydyti.

Tam, kad save išgirsčiau... man reikia, jog kažkas manęs klausytų!

Šiuolaikiniame pasaulyje randasi neįprastų draugysčių - partnerystė klausymuisi yra viena tokių. Partnerystė klausymuisi nėra įprastas pokalbis. Tokia partnerystė sukuria erdvę ypatingam klausymuisi. Joje yra du vaidmenys: tyrinėtojo, t.y. žmogaus, kuris kalba, ir klausytojo, t.y. to, kuris klausosi. Partnerystė vyksta mainais - kai tyrinėtojas kalba, klausytojas klauso. Kai tyrinėtojas baigia, partneriai keičiasi vaidmenimis ir klausytojas tampa tyrinėtoju. Tuo pačiu metu gali atlikti tik vieną vaidmenį - arba klausai, arba tyrinėji, bet negali imtis abiejų vaidmenų vienu metu.

Tai labai skiriasi nuo įprasto pokalbio.

Įprastame pokalbyje klausymuisi neskiriame daug dėmesio. Dažnai tai, ką vadiname pokalbiu, iš tiesų yra ginčas - viena pusė bando įtikinti kitą, jog yra teisi, ir atvirkščiai. Kitais atvejais klausomės norėdami padėti, patarti, pasiūlyti kokį nors sprendimą. Abiem atvejais klausytojas labai stengiasi, kad ir jo nuomonė būtų išsakyta.

Žinoma, yra tokių situacijų, kai reikia patarti ar pasiūti sprendimą. Bet tai ne partnerystė klausymuisi. Jei klausytojas imasi padėti ar patarti, jis atima iš tyrinėtoja labai brangią erdvę. Erdvę, kurioje tyrinėtojas, kalbėdamas garsiai, gali išgirsti, ką jis iš tikrųjų galvoja.

Tyrinėtojas

Kai esi tyrinėtojas, viskas sulėtėja. Visas klausytojo dėmesys yra sutelktas tavęs klausytis. Kai tavęs taip klausosi, imi suprasti visus sluoksnius to, ką jauti.  Jauti ne tik tai, kas matyti paviršiuje, bet ir giliau. Imi labai vertinti momentus, kai pritrūksti žodžių išreikšti tam, ką jauti, arba kai randasi žodžiai, kurie kol kas neturi jokios prasmės. Tuomet klausaisi to „dar“, kas nori būti pasakyta, kas nori rastis, kas jau lyg ir yra pojūčiuose, bet dar neturi žodžio.

Toks dėmesio sutelkimas yra labai ypatingas. Panašiai dėmesį sutelkia žmonės degustuodami vyną – gurkštelėję nenuryja, palaiko burnoje, smalsiai tyrinėja skonius ir poskonius. Jei vyno nedegustuojame, tuomet tiesiog pasakome „šitas vynas geras“, arba „ne, šitas prastas“.

Kaip vyno degustatoriai deda pastangas, kad surastų žodžius, kurie apibūdintų jų patiriamą vyno skonį, taip ir tyrinėtojai deda sąmoningas pastangas ieškodami žodžių, kurie kuo tiksliau apibūdintų tai, ką jie patiria. Šios pastangos nereiškia, kad reikia „išsunkti“ savo smegenis, kad būtų surasti tinkami žodžiai. Ypatingoje klausytojo palaikomoje erdvėje tyrinėtojas turi galimybę neskubėti ir leisti žodžiams rastis patiems iš to, kaip jis „degustuoja“ savo patiriamus jausmus.

Klausytojas

Kaip atsiranda išradingas mąstymas? Jis randasi ne save spaudžiant ar skubinant. Jis randasi, kai duodame erdvės, kai rastųsi šviežios mintys. Tokiam radimuisi klausytojo buvimas yra būtina sąlyga.

Klausytojas yra šalia, kantriai klausosi to, ką Jums norisi pasakyti. Kartais jis atkartoja, kad Jūs geriau girdėtumėt, ką sakote. Klausytojas neužbaiginėja sakinių, neragina ir neskubina, neprašo kalbėti rišliau ir raiškiau... Klausytojas tiesiog yra šalia, kurdamas erdvę tyrinėtojui geriau išgirsti save.

Taip klausytojas tarsi sako: „Aš noriu tavęs klausytis. Man įdomus net tavo minčių vingiavimas, nežinojimas, ką nori pasakyti. Aš būsiu šalia tavęs, kol tu per visa tai eisi.“

Rezonanso paieškos

Kaskart atsiradus žodžiui ar frazei, tyrinėtojas pabūna su ja, švelniai palygina, ar žodis ar frazė sutinka su tuo, kas patiriama. Ar tinka? Ar jei apibūdina tai, kaip visa TA situacija jaučiasi mano viduje dabar?

Toks tyrinėjimas nesiremia logika. Jo paskirtis kita – pažinti savo pojūtį ir jį atpažinti suranda žodžius ir frazes, kurios tinka pojūčiui, dera su juo. Jei žodis ar frazė nedera, tyrinėtojas tyrinėja toliau.

Kažkuriuo metu atsiranda žodis ar frazė, kuri labai tiksliai atliepia jausmą. Klausytojas tam ir yra šalia, tad tyrinėtojas skirtų sau laiko ir erdvės įsitikinti, jog tai, kas ištarta, „rezonuoja“ su pojūčiu, t.y. dera, „skamba, kaip ta pati nata“.

Šitos dermės, „rezonanso“ negali sugalvoti ir negali savęs apgauti, nes radus žodžius (frazes), kurios atliepia pojūtį, jausmas yra nuostabus. Toks jausmas, lyg pagaliau būtum supratęs tai, kas atrodo, yra savaime aišku. Fiziškai palengvėja nuo tokio supratimo. Ir šitą nepakartojame suvokimo jausmą galime patirti, jei skiriame sau laiko, sulekiame dėmesį, kad pamatytume dalykus tokius, kokie jie yra, išgirstume save mąstant garsiai.

Klausytojas paprasčiausiai yra šalia, kad Jūs galėtumėt atsidavusiai klausytis savo mąstymo, savų minčių. Toks klausymas sukuria erdvę šviežioms mintims ir idėjoms rastis.

Pasveikinkite nemalonią tylą

Kai tyrinėtojas ir klausytojas kantriai laukia, kol tyrinėtojui rasis žodžiai, atsiranda tylos momentai. Kasdieniame gyvenime tokia tyla gali būti labai nepatogi. Tuo tarpu čia, vietoj to, kad skubėtume užpildyti tylą žodžiais, mes ją priimame kaip ženklą, kad kažkas naujo nori dėmesio.

Džiaugiamės tais momentais, kai sunku rasti žodžius. Kartais būna keista ir kyla nerimas. Lyg būtum ryto prieblandoje, o ne saulės apšviestoje vietoje, kur viskas ryšku ir aišku.  Tokioje prieblandoje, stebint pojūčius be žodžių mūsų protas gali pasinerti giliau.

Klausytojo buvimas šalia leidžia jaustis saugiau, kai pradingsta pagrindas, kurį suteikia aiškūs žodžiai ir supratimas. Tokiais momentais galime pajusti „esmę“, kurios dar negalime įvardinti žodžiais.

Išbandykite!

Tiesiog pabandykite. Patyrinėkite savo mintis arba jausmus su klausytoju tokioje partnerystėje klausymuisi. Nesirūpinkite, „ar darote tai teisingai?“. Tiesiog pabandykite. Nepamirškite apsikeisti vaidmenimis, kad abu turėtumėt erdvės išgirsti ir pajusti save. Pradžiai skirkite vienas kitam po 15 min. Laikui bėgant bus tik geriau!