Išgirsti savo istoriją

Pečiai nuleisti žemyn, susikūprinusi ... Loretos išvaizda buvo pakankamai iškalbinga – ji gedėjo ir tuo pačiu labai ant savęs pyko: „Kas man darosi? Aš buvau tokia stipri!“

Neabejoju. Loreta yra darytoja. Penkiasdešimt dvejų afroamerikietė užaugo pietuose, kur jaunystėje teko iškentėti visas tamsiosios rasės žmonėms skirtas neteisybes. Tėvai mokė mergaitę mokė gerbti save ir niekada nejausti sau gailesčio. Loreta puikiai prisiminė, kiek daug tėvai dirbo, kad ji, jos brolis ir sesė būtų aprengti, pamaitinti ir kaip smarkiai jie reikalavo, kad vaikai baigtų mokyklą. Dabar Loreta su savo vyru turi nuosavą restoraną. Loreta pati augina daržoves savo restorano svečiams, nes „Mano daržovės skanesnės. Be to, jos yra ir mano terapija, nes padeda man nepamiršti savo šaknų“.

Bet šią minutę Loreta pati sau labai nepatiko: „Tu tik pažiūrėk į mane! Neturiu energijos, nemyliu savęs, neturiu stuburo. Visai praradau savigarbą!”. Pasirodė ašaros.

Pirmoje sesijoje Loreta pasakojo apie savo mamą – stiprią moterį, kuri valdė visą šeimą tvirta ranka, pasitelkdama lėkštes, pilnas maisto, ir balsą, kuris visada tiksliai pasakydavo, kas tinkama ir kas ne. „Kai mano mama buvo laiminga, ji dainuodavo, juokdavosi ir kalbėdavo taip, kad pasijusdavai, lyg būtum pūkų pataluose,“ – pasakojo Loreta. – „Bet kai ji supykdavo, galėdavo sudraskyti tave į skutelius.“ Tai tęsėsi ir tuomet, kai vaikai užaugo. Mama audringai priešinosi Loretos santykiams su Džeremiu, Loretos vyru, nes jo išsilavinimas buvo per menkas. Ir mamai sėkmingai sekėsi užkirsti kelią šiems santykiams devynerius metus, kol Loretai sukako dvidešimt aštuoni. Kad moteris pagaliau pasipriešintų mamos valiai, prireikė pavojingo užpuolimo gatvėje, po kurio Loreta pakliuvo į ligoninę. „Tada sau pasakiau, kad jei išeisiu iš ligoninės gyva, pirmiausia išsiaiškinsiu, ar tikrai myliu Džeremį.“ Loretai užteko stiprybės netgi tuomet, kai mama, pagauta įsiūčio, vieną kartą išrėkė: „Geriau jau tas plėšikas būtų tave nužudęs, kad nesusidėtum su šituo vyru.“

Šiandien sesijoje Loreta toliau pasakojo savo istoriją. Prieš metus mamai buvo diagnozuotas krūties vėžys, kurio komplikacijos pasiekė kepenis. Su ateinančios slaugės pagalba Loreta pati prižiūrėjo mamą, kuri mirė prieš tris mėnesius. Mirus mamai Loreta pas save parsivežė Alzhaimerio liga sergantį tėtį. Tuo pačiu metu Džeremis, Loretos gyvenimo meilė, patyrė infarktą, po kurio vis dar mėgina atsigauti.
Loretai pasakojant savo istoriją ėmiau pastebėti kai ką įdomaus. Tai, ką jai teko išgyventi, būtų išmušę iš vėžių net patį stipriausią žmogų. Tuo tarpu Loreta kalbėjo taip, lyg stengtųsi mane įtikinti ir bijotų, kad aš pasakysiu: „Oi, nieko čia tokio. Ko tu čia taip nusiminei?“

Ėmėsi darytis aišku, kad būtent tai ji sakė pati sau. „Negaliu pakęsti, kai imu taip byrėti,“ – kalbėjo Loreta. – „Nebesu tokia, kokia buvau. Pamečiau save.“

„Ne, nepametei,“ – tariau. – „Ta stipri moteris tebėra čia. Tavo esmė niekada tavęs nepaliko. Ji gal palaidota ar paslėpta, kaip saulė už debesų, bet tikrai niekur nedingo.“

Man kalbant pastebėjau Loretos akyse švystelint mažą viltį. Aš tęsiau: „Ar Tu pati girdi, kiek visko Tau teko išgyventi?“

Loreta žvelgė į mane lyg nesuprastų, ką aš jai sakau. „Ar girdi savo pačios istoriją? Ar gali ją priimti ir išklausyti? Kaip išklausytum draugės?“

Ėmiau atkartoti jai jos pačios pasakojimą, kalbėdama labai lėtai ir sąmoningai: „Aš rūpinausi savo mama, kai ji sirgo... Pati sutvarkiau visus jos laidotuvių reikalus... Tada mes sutvarkėme visą jos turtą, aš pardaviau tėvų namą ... ir tėtis persikraustė pas mus gyventi... Padarykim pauzę ir leisk sau pamatyti visus su tuo susijusius prisiminimus, kaip kad man pasakojai... Ir kai klausaisi tų prisiminimų, ar galėtum pajusti šiek tiek atjautos sau už visa tai, ką tau teko patirti?“

Loreta klausė mano nurodymų ir nukreipė dėmesį į savo vidų, į visus tuos pojūčius, kurie ten radosi šiuo metu. Jos veido išraiška ėmė keistis, bruožai sušvelnėjo ir staiga radosi šviežias supratimas: „taip ...taip...“ –Loreta kalbėjosi labiau su savim, o ne su manim.

Sesijos pabaigoje pasiūliau jai šią savaitę daryti „atidos“ pratimą – kiekvieną dieną (ir keletą kartų per dieną) stabtelėti ir tiesiog stebėti save, tai, kaip ji tuo metu jaučiasi, su tokia pačia atjauta, kaip ji klausėsi savęs ir savo istorijos sesijos metu.

Kitą savaitę Loreta lengvu žingsniu įžingsniavo į mano biurą ir šiltai šypsodamasi tarė: - „Visą savaitę dariau, ką liepėte.“

„Darei?“

„Taip! Praktikavausi skirti dėmesio tam, kas vyksta mano viduje. Ir nebesijaučiu nusiminusi. Nusprendžiau, kad aš daugiau savęs neplieksiu. JOKIU BŪDU. Daugiau taip nedarysiu.“

„Jaučiuosi visiškai kitaip. Visu šimtu procentu kitaip.“ – tęsė Loreta. – „Negaliu paaiškinti kodėl. Bet prieš tai turėjau priversti save eiti į sodą. Nebuvo jokio džiaugsmo. Šį sekmadienį buvau sode ir pastebėjau, kad niūniuoju. Anksčiau taip darydavau. Po to prisiskyniau prisirpusių pupelių, išroviau ropę, prikapojau mėsos ir pagaminau troškinį tik sau ir savo vyrui. Net pamerkiau gėlių ant stalo.“

„O vakar Džeremis man pasakė: „Viešpatie, girdėjau patį gražiausią garsą savo gyvenime!“

„Aš jo paklausiau – „kokį?“

„O jis atsakė: „Tavo juoką“ – Loreta visa spindėjo, - „Pati to nesupratau iš karto - aš galiu juoktis!»

Kas padėjo Loretai taip dramatiškai ir taip greitai pasikeisti? Esu įsitikinusi, kad taip atsitiko todėl, kad Loreta pagaliau įsiklausė į save taip, kaip niekada gyvenime nebuvo savęs klausiusi. Nors ji gedėjo savo motinos, šis gedulas nebuvo tikrasis skausmo šaltinis. Skausmas, kuris siurbė iš jos energiją, radosi iš to, kad ji nepriėmė savęs, t.y. kai kurių savo dalių su atjauta ir giliu įsiklausimu. Visi tie sunkūs įvykiai sukėlė stresą. Jei Loreta būtų žinojusi kaip, ji būtų pripažinusi sau savo pojūčius ir išjautusi visą stresą ir nuovargį. Tuomet būtų galėjusi judėti pirmyn su švaria energija. Tačiau jos milžiniška baimė prarasti savo jėgas, nuovargio ir sumišimo akivaizdoje privertė Loretą supanikuoti. Šita panika sukūrė „gynybinę“ dalį, kuri pasireiškė per mintis, kurios greitai išaugo į vidinį balsą: „Nagi, nustok savęs gailėti! Gyvenime gali būti ir dar blogiau! Susiimk ir daryk, ką reikia“. Gali būti, kad šitas balsas Loretos galvoje buvo panašus į valdingosios mamos balsą.

Kaip Loretai pavyko išsilaisvinti? Ji padarė tai, ką mes vadiname Focusing‘u: Loreta padarė pauzę ir leido sau pasakyti, kad „kažkas manyje šiuo metu va taip jaučiasi ir tai išgyvena“. Ji įsiklausė į tą Kažką savyje su atjauta ir visišku priėmimu, leido sau išjausti, išgyventi viduje visus pojūčius, patirti visus prisiminimų atnešamus jausmus ir priimti juos, kaip „teisėtus“ ir „realius“, netaisyti jų ir neteisinti. Tik įsiklausyti. Tada viskas ir ėmė keistis.

Ištrauka iš knygos „I know I‘m there somewhere“ by Helen G. Brener (A Woman‘s Guide to Finding Her Inner Voice and Living Life of Authenticity)