Jei norite įgyvendinti ambicingus tikslus, derinkite drausmę su gudravimu

Man visada norisi patikrinti gajus įsitikinimus, pvz., galvojimą, kad jei nori ko nors pasiekti, reikia kuo konkrečiau suformuluoti tikslą ir nuolat matuoti, kaip tau sekasi jį įgyvendinti. Panašu, kad ir taip, ir ne.

Dvejus metus 470 žmonių dalyvavo svorio metimo tyrime. Viena grupė naudojo visokius išmanius prietaisus, kurie stebėjo jų fizinį aktyvumą (pvz., kiek nuėjo žingsnių). Kita grupė fizinį aktyvumą kasdien turėjo pažymėti tinklapyje patys, išmaniais prietaisais nesinaudojo. Praėjus dvejiems metams abi grupės buvo fiziškai aktyvios, tačiau žmonės su išmaniais prietaisais svorio numetė mažiau (vidutiniškai 3.6 kg vietoj 5,9 kg). Tyrėjai sako, panašu, kad išmanieji prietaisai, kurie duoda greitus ir neginčijamus mūsų „gero elgesio“ įrodymus, gali būti panaudoti kaip pasiteisinimas „apdovanoti save“ papildomu valgymu, o jei nepavyksta kelis kartus laikytis įsipareigojimo sau, tai apskritai gali priversti mus nuleisti rankas.

Kai išsikeliame ilgalaikius, daug pastangų ir drausmės reikalaujančius tikslus (pvz., sutaupyti pensijai ar dideliam pirkiniui, numesti svorio), aplinka mus skatina nusistatyti pamatuojamus trumpalaikius tarpinius tikslus (pvz., sutaupyti tam tikrą sumą per pusmetį arba numesti kažkiek kilogramų per mėnesį). Kai mums nepavyksta tų trumpalaikių tikslų pasiekti, žmonės linkę apskritai mesti visą projektą, savo pačių nusivylimui.

Kitame tikslų siekimo tyrime dalyvių prašė kelti ambicingus tikslus, o jų įgyvendinimui numatyti „rezervą netikėtumams“, pvz., jei nori aktyviau sportuoti, tai keli sau ambicingą tikslą „bėgiosiu kiekvieną rytą 7 dienas per savaitę“, ir numatai, kad „galiu dvi dienas per savaitę praleisti, jei atsitiks kažkas netikėto“. Toks laisvės sau suteikimas (dvi dienas praleisti) ir ambicingas tikslas (7 dienos per savaitę), pasirodo, labiau garantuoja, kad žmonės sieks savo ambicingo tikslo. Tyrimas parodė, kad kai turi „rezervą netikėtumams“, juo piktnaudžiauti (ir gudrauti) nesinori, tuo pačiu iš tikrųjų įvykus kažkam svarbiam, yra „legalus“ būdas nevykdyti įsipareigojimo, todėl ir nemeti savo tikslo tik dėl vieno ar dviejų kartų, kuomet negali jo laikytis.

Norint pasiekti ką nors, kas išties svarbu, drausmė neišvengiamai reikalinga. Tuo pačiu negalima pamiršti, kad visada visko atsitinka, todėl reikia numatyti ir suteikti sau laisvės - susikurti „rezervą netikėtumams“, kuris leistų neužspeisti savęs į kampą.

Kai praktikuojame focusingą, tikslų ieškome savo viduje, ne išorėje. Ir sakome, kad LABAI svarbu sau jų neprimesti iš išorės. Tikslai iš išorės yra tada, kai darau, ką daro visos draugės, arba ką pataria saviugdos guru. Focusing‘ą praktikuojančiam tai reiškia, kad susitapatinu su susirūpinusia savo dalimi, kuriai atrodo, kad negalima pasitikėti likusia manimi, nes negebėsiu veikti nuosekliai. Keliant sau tikslus, būtinai reikia patyrinėti savo vidinį atsaką – ar mano kūnas sako „taip“ tam, kam renkuosi skirti savo energiją? Ir formuluojant sau tikslus nuolat pasitikrinti su savo vidiniu pojūčiu tol, kol rasis vidinis aiškumas „taip“.

Kaip randasi MANO tikslai? Kartais naudinga save įsivaizduoti po dviejų ar penkių metų. Ką aš veiksiu? Nuo ko mano širdis dainuos? Jei nesu tikra, jei galvojant apie pasirinkimą randasi pojūtis „ne visai taip“, tuomet tai puiki įžanga Focusing‘o sesijai. Vidinis pojūtis „ne visai taip“ savyje turi milžinišką žinojimą apie tai, kas „tiktų labiau“. Vidiniam žinojimui „išryškėti“ reikia laiko ir sutelkto vidinio dėmesio  - klausytis, išgirsti savo vidinį kompasą, kuris padeda nukreipti savo pastangas ir energiją geriausia kryptimi MAN. Tokiems tikslams pasiekti energija randasi viduje, o išorinės aplinkybės ima „savaime“ klostytis.

Kuomet jau esu tikslo įgyvendinimo kelyje, bus momentų, kai pastebėsiu save spyriojantis, kai kils nenoras siekti užsibrėžtų tikslų. Focusing‘ą praktikuojantis žino: kad kažkas manyje tikslus pasidarė „privalomais“ ir, kaip vidinis tironas, ėmėsi terorizuoti likusią mano dalį. Iš to nieko gero nebus. Taip tik kursime savyje raizgalynę – viena mano dalis vis labiau nervinsis, kad neįgyvendinu pradinio plano, kad neužteks laiko, kad tai taip ilgai trunka, o kita ims spyriotis ir reikalauti lengvesnio kelio, gal papildomo poilsio, o gal dar ko nors, nes jai svarbu, kad savęs neperspausčiau. Tada ir ateina metas pasinaudoti „rezervu netikėtumams“, nors pirmoji dalis, greičiausiai tai palaikys gudravimu. Bet gi tyrimas rodo, kad mums, žmonėms, ne mašinoms, tokio lankstumo labai reikia.

Tikslais svarbu. Metų pabaiga iki saulėgrįžos (Kūčių ir Kalėdų) yra puikus metus stabtelti ir skirti lauko sau – kaip aš esu? kaip aš jaučiuosi viduje? nuo ko man gera gyventi? kas manyje kelia tylų tikrą vidinį džiaugsmą? kokie balsai ir pojūčiai nori mano dėmesio DABAR? Svarbu skirti jiems laiko ir jų paklausyti – nieko nepridedant, nieko neanalizuojant, nieko neinterpretuojant, nesiūlant ir neužduodant klausimų. Coelho „Alchemike“ piemuo, jodamas prie piramidžių, savo širdies klausėsi tris dienas. Tik tada, kai ji išpasakojo visas savo baimes, nuoskaudas ir grasinimus, jiedu galiausiai tapo draugais, ir piemuo galėjo pasitikėti širdies vedimu ieškodamas SAVO lobio.

Dienos ilgėti ims jau gruodžio 25 d. Vėl prasidės naujas mūsų žemės ratas. Norėtųsi linkėti, kad plačiuose būtų daugiau oro, galvoje daugiau šviesos, kūne sklandaus lengvo judesio ir vidinio lengvumo drausmingai siekiant to, kas Jums svarbu.