Kaip auga suaugęs žmogus?

„Kai randasi pajausta esmė (visuminis kūniškas suvokimas), su juo ateina palengvėjimas. Lyg kūnas būtų dėkingas už tai, kad jam leidžiama formuotis kaip vientisai visumai. Kūniškas pojūtis ir suvokta esmė tampa konkrečia duotybe, faktu, realybe, tuo, kas yra. Žmogus turi „kažką, kas yra“. Tai kažkas, ką turiu, o ne kažkas, kas esu. Prieš tai tu tuo esi. Dabar tu esi nauja būtybė, kuri vyksta tuo metu, kai tyrinėji, kaip tu esi. Kaip tu esi tampa kažkuo, ką tu dabar turi priešais save. Tai tapo objektu, kuriam tu skiri savo dėmesį“ (Iš E. Gendlin, 1996: Focusing-oriented psychotherapy, p. 20).

Kaip auga suaugęs žmogus?

Žmogaus augimas ir asmenybės raida tebėra mįslingi reiškiniai. Kodėl kai kurie žmonės auga ir klesti, o kiti ne? Ką apskritai reiškia augti? Žmogaus augimas labai akivaizdus vaikystėje ir paauglystėje. Aiškiai matome, kaip auga ne tik kūnas, bet ir žmogaus asmenybė. Jau dvylikametis pasižymi daug didesne protine ir emocine branda nei septynmetis. Su suaugusiais nebe taip akivaizdu. Vakarų kultūroje dažnai laikomasi įsitikinimo, jog suaugęs žmogus yra suaugęs ir tiek. Belieka išmokti sėkmingai valdyti savo gyvenimą. Tuo tarpu žmogaus raidos psichologai pabrėžia, jog ir suaugęs žmogus nenustoja vystytis vien todėl, kad mūsų kūnai nebeauga.

Jono istorija

Tai istorija apie Jono savigarbą, kurią sudaro du epizodai. Istorija “Prieš” yra apie tai, kaip Jonas elgėsi prieš asmenybės ūgtelėjimą. Istorija “Po” yra apie tai, kaip Jonas elgiasi po to, kai ūgtelėjo.

Prieš

Jono elgesys dažnai erzina tiek jį patį, tiek jo draugus, nes jis labai greitai susinervina dėl pačių menkiausių priežasčių. Pastarąjį kartą po dienos, praleistos vaikščiojant gamtoje su Sauliumi, jie grįžo į miestą pavargę, bet  laimingi. Saulius pasisiūlė pavaišinti Joną vakariene. Jonas įsitempė, jam sukilo pyktis, todėl jis nusisuko ir skubiai atmetė draugo pasiūlymą. Jonas įsiutęs, o Saulius nesupranta priežasties, nes jam pasisiūlyti sumokėti už vakarienę tebuvo draugiškas gestas. Jonas jaučiasi taip, lyg jį būtų viešai įžeidę: “Kaip jis drįsta mane žeminti? Nejau mano, kad pats negaliu susimokėti už savo maistą?!”

Po

Po metų nutikus panašiai situacijai, Jonas mielai priima pasiūlymą. Jis pastebi menką vidinį grybštelėjimą, atsiradusį gavus draugo pasiūlymą, bet geba stabtelti ir giliai įkvėpti. Emocijos jau nebe ryškios, jos nepaima viršaus ir nebeiškyla į paviršių, o nurimsta čia pat, viduje, be jokios audros. Jonas džiaugiasi smagiai bendraudamas su draugais.

Kas pasikeitė? Jei trumpai – Jonas suvokė priežastis, kodėl jis draugo pasiūlymą anksčiau interpretavo audringai ir klaidingai. Kai tai suvokė, panašios emocijos nebedaro įtakos Jono sprendimams, veiksmams ir savijautai, tad dabar jam vis lengviau mėgautis savo gyvenimu. Prieš tai, nesuvokdamas, kas slypi už kylančio pykčio, Jonas tiesiog reaguodavo nesusimąstydamas. Suvokęs savo paties reakciją, Jonas mato dalykus aiškiau ir gali reaguoti brandžiau. Kitaip tariant, Jonas ūgtelėjo, kaip asmenybė, jo viduje yra daugiau laisvės pojūčio, jis lankstesnis ir su juo maloniau bendrauti.

Kaip atrodo Jono augimo procesas supaprastintai?

Prieš: Jonas suvokia, jog patiria emociją – pyktį, tačiau jis nesuvokia, kad yra gilesnių (subtilesnių) patirčių, vidinių įsitikinimų, prielaidų, kurios slepiasi po paviršiuje matomu ir išgyvenamu pykčio jausmu. Jono realybėje JIE kalti, nes kažką jam negerai daro ir jis šioje situacijoje tik AUKA. “Jie mane įžeidė”. Taškas.

Pirmas sąmoningumo praplėtimas:

Pamatyti savo automatinę reakciją (automatinį veikimo modelį) ir prisiimti už jį atsakomybę.

Jonas pradėjo stebėti savo veikimo modelį, t.y. kokiomis aplinkybėmis jam kyla pyktis. Jis pastebėjo, jog kartais sureaguoja labai piktai tada, kai jaučia, jog kyla pavojus jo pozicijai/ statusui žmonių grupėje. Kitaip tariant, anksčiau Jonui net nekildavo klausimų, kaip jis elgiasi (“čia juk aš”), o dabar Jonui pasidarė smalsu – “aš kažkaip elgiuosi” ir tai galiu patyrinėti.

Svarbiausias žingsnis yra prisiimti atsakomybę, t.y. pradėti savęs klausti: “kaip aš prisidedu prie situacijos, kurioje man kyla pyktis?”. Tada ir tik tada Jonas ėmė pastebėti, kad ne kiti žmonės nori iš jo padaryti auką. Jonas ėmė matyti, kaip (nesąmoningai) jis pats save tokiose situacijose darė auka - jis pats su savimi elgėsi, kaip su auka.

Atsakomybės prisiėmimas leidžia toliau tyrinėti save.

Antras sąmoningumo praplėtimas:

Atskleisti paslėptus jausmus ir įsitikinimus

Tyrinėdamas savo patirtis situacijose, kai kildavo pyktis, Jonas pastebėjo tendenciją – šalia pykčio tokiose situacijose jis jautėsi mažas ir silpnas. Kitas pastebėjimas buvo apie situacijos provokuojamus pojūčius kūne. Pradžioje Jonui buvo sunku tyrinėti savo pojūčius veiksmui vykstant, nes užvaldydavo pyktis. Lengviau tuo buvo užsiimti situacijai pasibaigus, vėliau, kai padarydavo pauzę ir atsisėsdavo ramioje vietoje. Tada emocijos aprimdavo. Laikui bėgant ir praktikuojantis Jonas ėmė ugdyti savistabą kaip įgūdį, t.y. jam vis geriau sekėsi ir dalyvauti vykstančiame veiksme, ir tuo pačiu stebėti savo pojūčius.

Nurimus ir prisėdus stebint savo kūno pojūčius Jonas pastebėjo, kad jam viduje liūdna. Šis liūdesys slėpėsi kažkur galvos srityje už akių. Tuo pačiu metu Jonas jautė ir kažkokį neaiškų, miglotą bejėgiškumo jausmą pilve. Pojūtis buvo labai subtiliai vos vos juntamas, bet jis aiškiai ten buvo. Keisčiausia, kad Jonui tai atrodė pakankamai pažįstama. Jis nuolat taip save įsivaizdavo – kaip mažą ir silpną žmogų.

Šių ramių pauzių ir savistabos dėka tai, apie ką anksčiau Jonas tik nujautė, dabar ėmė ryškėti ir jis pats ėmė aiškiau matyti. Situacijoje „prieš“ jis aiškiai nesuvokė, kad jaučiasi mažas, tačiau veikė būtent taip – kaip elgiasi mažas vaikas. Situacijoje „po“ Jonas aiškiai sau įsivardino, kad jaučiasi. Kai tai įsisąmonino, Jono elgesys ir veiksmai ėmė keistis, nes tokioje pačioje situacijoje jis reagavo ne kaip tas, kuris jaučiasi mažas, o žvelgdamas brandesnio žmogaus akimis.

Focusing‘e tokį savistabos (ne savi-analizės!!!) veiksmą vadiname „atsitapatinimu“. Jonas sugebėjo savyje pastebėti dalį, „kažką savyje“ – kažką, kas jautėsi mažas ir silpnas, ir tai priimti, pripažinti, kad tai jame yra. „Kažką savyje“ Jonas pastebėjo tyrinėdamas savo elgesį ir pojūčius situacijose, kuomet tai atsirasdavo. Kai jis šią savo dalį pastebėjo ir pripažino, jis ėmė pastebėti, kad ji turi labai konkrečią vietą kūne. Dar jis pastebėjo, kad šis pojūtis yra susijęs su užslėptu įsitikinimu, kad yra mažas ir silpnas.

Trečias sąmoningumo praplėtimas:

Atskleisti poreikius ir norus

Jono sąmoningumas prasiplėtė tada, kai jis ėmė geriau suprasti savo elgesį. Jis pastebėjo ir suvokė, jog apėmus vidinio mažumo pojūčiui jaučiasi labai pažeidžiamas. Nors norėjosi jam visiškai priešingo dalyko: jaustis dideliu, stipriu ir galingu.

Anksčiau Jonui atrodė, kad čia kiti turi pasikeisti, kitaip su juo elgtis. Patyrinėjęs save, pripažinęs jame esančius pojūčius, kaip savo, Jonui radosi aiškus vidinis suvokimas, kad viskas priklauso nuo jo paties, kad tai jis pats turi rasti savyje vietą viduje, kur jaustųsi galingas. Šis suvokimas, kad pojūčiai priklauso tik nuo jo paties, Joną labai sustiprina.

Jonas ėmė matyti tai, ko anksčiau nepastebėjo – tai, kad jis jau yra stiprus. Savo gyvenime jis sukūrė ir pasinaudojo daugybe dalykų (mokslai, darbas, santykiai) ir puikiai su jais tvarkėsi. Jonas ima suvokti, jog tas mažumo jausmas yra likutis iš vaikystės, nieko bendra neturintis su šiandieniniu suaugusiu Jonu.

Šis vidinis suvokimas leidžia Jonui labiau atjausti tą savo dalį, kuri karts nuo karto vis įsisiautėja. Jonas ima suvokti, kad šitaip ši trapi dalis elgiasi iš baimės, kad atsitiks kažkas, kas jau ne kartą atsitiko. Labiausiai šiai daliai neramu, kad kiti žmonės mėgins atimti iš Jono jo galią. Ji stengiasi priminti Jonui, kad galia yra svarbu. Jos reikia, kad Jonas galėtų pasirūpinti savimi ir pasiekti tai, ko jam labiausiai norisi gyvenime. Jonas ima suvokti, kad ši jo dalis turi pačias geriausias intencijas, tačiau ji šiek tiek iškreiptai supranta pasaulį, todėl elgiasi neadekvačiai.

Jonas nustoja save teisti ir nebando užgniaužti savo nebrandžių reakcijų. Jis suvokia, kad šios reakcijos yra jo asmenybės dalis. Dabar jis geba jas suprasti ir pasitikti su vidine atjauta. Jos vis dar kartais randasi, tačiau Jonas geba laiku stabtelti ir jas pasitikti su atjauta, o ne su kritika. Taip ši dalis nebeužvaldo Jono gyvenimo vairo ir nebegali “diriguoti” Jono elgesio.

Tai tapo įmanoma tik todėl, kad Jonas suvokė, ko ši dalis siekia – bet kokiomis aplinkybėmis išsaugoti galią. Focusing‘e tai vadiname „integracija“ – kai tai, kas anksčiau buvo nesąmoninga, tampa įsisąmoninta asmenybės dalimi. Ir kūnas palengvėja, darosi lengviau kvėpuoti, imame plačiau matyti, daromės lankstesni ir tikslesni.

Laikui bėgant, nuolat praktikuojantis Jonas ima naudoti savistabą ir savęs klausimąsi ir kitose situacijose. Tada ima keistis Jono gyvenimo kokybė, nes jam lengviau pasirinkti, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Jono nebežeidžia tai, kas anksčiau žeisdavo, nes pasikeitė jo “aš”. “Aš” keičiasi natūraliai, kai tampame sąmoningesni, geriau suvokiame savo pojūčius, giluminius įsitikinimus, nuotaikas, poreikius ir jausmus.

Vidinio santykio Focusing’as

Kaip ir kuo tokioje situacijoje pasitarnauja Vidinio santykio Focusing’as? Šis kūno sąmoningumo ugdymo metodas, labai akcentuoja vidinį santykį su savo daliniais „Aš“. Metodo esmė – būti Esatyje (čia ir dabar), aiškiai jaučiant savo kūną ir lavinti savistabą ir gebėjimą priimti savo dalis.

Focusing’as padeda žmogui augti tuo, kad išmoko susikurti saugią erdvę savistabai ir savęs tyrinėjimui, padeda ugdyti gebėjimus, reikalingus norint atsitapatinti nuo savo dalies, o po to ją integruoti į platesnį savęs suvokimą.

Augimui reikalingi įgūdžiai

Žvelgiant į Jono augimo istoriją, svarbu suprasti, kad tam, kad galėtų plėsti savo sąmoningumą, Jonas turi:

  • gebėti stebėti save tarsi iš šalies, nepasiduodant impulsyvioms emocijoms, bet ir jų neužgniaužiant;
  • suprasti, jog kontekstas yra svarbu, kad elgesys yra susijęs su kontekstu. Tai reiškia, kad Jonas mokosi stebėti, kad pyktis „aktyvuojasi“ tik tam tikrose situacijose. Tai tampa raktu tolimesniam savęs tyrinėjimui.
  • gebėti prisiminti savo pasikartojantį elgesį tam tikrose situacijose, kelti klausimus ir kurti hipotezes, apibendrinti ir matyti ryšius.
  • gebėti jausti ne tik savo emocijas, bet ir subtilesnius pojūčius: buvimo mažu jausmą, po juo pasislėpusį poreikį išsaugoti galią.
  • gebėti jausti net ir menkus pokyčius kūno pojūčiuose kiekviename savo žingsnyje.

Focusing’as ugdo buvimą Esatyje ir kūno sąmoningumą

Focusing’as yra procesas, kurio metu esame Esatyje jausdami visus kūno pojūčius ir patyrimus. Esatis yra šerdis, būtina prielaida savistabai ir žmogaus vystymuisi. Paprasta kalba sakant – tai reiškia gebėti būti smalsiam ir atviram viskam, kas vyksta mūsų viduje.

Focusing’as visuomet grąžina prie kūno pojūčių. Tai padeda išlikti Esatyje. Nors pripažįstame ir klausome ir savo minčių, vaizdinių, atsiminimų, focusing‘o procese nuolat grąžiname dėmesį į kūną. Treniruodami savistabą pradedame pastebėti ir visai menkus, labai subtilius pojūčius ir pokyčius. Laviname gebėjimą priimti juos rimtai, kaip svarbią informaciją, dėmesingai jais sekame ir vis geriau suvokiame, kokie jie svarbūs ir informatyvūs, nepaisant to, kad ilgą laiką buvo nematomi. Mūsų pastabumas (savistaba) ir vidinio pasaulio pažinimas plečiasi. Laikui bėgant pastebime vis subtilesnių dalykų. Išlaviname gebėjimą būti su visais savo pojūčiais, pradžioje net nežinodami, apie ką jie. Žinome, kad skyrus pakankamai laiko, jie atsivers. Kaip ir Jono istorijoje, pradėti galima nuo bet kur - nuo to, kad pykstame, pastebėti, kad jaučiamės maži ir menki, ir atrasti už to slypintį giluminį poreikį būti galingu.

Atsitapatinimas („aš“ -> „kažkas manyje“) nėra vien tik protinis suvokimas. Protu paaiškinti savo elgesį ir įsitikinimus yra svarbu, bet to nepakanka. Sąmoningumas plečiasi tada, kai “išpakuojame” emocinius niuansus, visą nematomą daugiasluoksnį darinį, kuris mus savyje įkalina. Turime išjausti savo pojūčius, reakcijas, skausmą, atsiminimus. Kuo daugiau niuansų atskleisime, tuo lengviau bus atsitapatinti  („aš“ -> „kažkas manyje“), tuo gilesnis bus pokytis ir suvokimas.

Pajausta esmė, t.y. naujas šviežias situacijos suvokimas, gali susiformuoti tik būnant Esatyje. Focusing‘as tą ir siūlo: gebėjimus, įrankius ir technikas, padedančias būti ‘čia ir dabar’ itin sudėtingose, emociškai sunkiose situacijose.

Viena stipriausių metaforų, padedančių paaiškinti focusing‘o procesą, yra ”dalinio AŠ“ metafora. Bet apie tai kitą kartą.