Kaip paliesti nežinojimą arba kas nutiks, jei nustosiu žinoti

Nežinau. Nežinia. Nežinojimas. Ne, ne, ne. Aš žinau. Tai žinia. Yra žinojimas.

Truputį nežinok. Dar truputį, prašau, - kvietimas girdisi iš vidaus. Intuicija arba vidinis žinojimas. Jo dirva yra nežinojimas. Žinojimo lentynose vidinė išmintis tyli.

„Aš nieko nebežinau“. Šitie žodžiai man tarsi bejėgiškumo įsikūnijimas. Pasakyti juos, tai tarsi pasiduoti. Viskas. Aš pasiduodu. Aš nieko nebežinau. Visą savo sąmoningą gyvenimą buvau mokoma žinoti. Kiek save pamenu. Už žinias, žinojimą būdavau giriama mokykloje, manimi žavėjosi, mano žinojimas buvo aukštai vertinamas, buvau kviečiama kalbėti, ir aš žavėjausi tais, kurie žino. Viską žino. Taip atrodė. Ir aš norėjau ir vis dar noriu žinoti daug. Žinoti viską. Žinoti daugiau už kitus. Galiausiai suprasti, kaip veikta šis pasaulis. Kaip veikiu aš. Kodėl man kyla vieni ar kiti klausimai. SUPRASTI. Apie ką šis gyvenimas. SUPRASTI.

Tas išankstinis, tas supakuotas, aiškus, buvęs, įvykęs, įrištas į buvusią patirtį. Toks NUOBODYLA, tas mano žinojimas. Pasidedu jį šalia. Kad nesupyktų, bet, kad ir būtų pakankamai vietos rastis kam nors iš nežinomybės erdvės.

Dvi teritorijos, po kurias vaikščiojau pirmadienio vakarą. Žinojimas. Tvarkingai išdėliotos žinojimo lentynos. O! Aš žinau daug. Va. Išgirdau, supratau apie ką čia, palyginau su praeitu patyrimu, skaityta knyga, dar kuom nors. Pasidėjau į lentyną. Viskas. Supratau. Aišku.

Ir taip aš keliavau po savo ŽINOJIMO teritoriją. Skaitydavau, klausydavau, suprasdavau, pasidėdavau į kurią nors lentyną. Ir toliau ŽINOJAU. Apie ką čia dalykai. Kaip turi BŪTI. Kaip TEISINGAI turi būti. Kuo daugiau žinojau tuo jaučiausi vienišesnė. Tuo vidinė tuštuma tarsi plėtėsi. Tarsi augo. Nuo mano žinojimo. Nuo naujo sužinojimo. Nuo dar ko nors supratimo.

Ir štai pirmadienio vakaras. Sėdžiu Focusing‘o užsiėmime. Ir girdžiu Eglės balsą: „NEŽINOJIMAS yra svarbu. Kai leidžiu sau nežinoti, tai leidžiu rastis kažkam už mano žinojimo ribų.“ Kąąąą? Vėl pabandau suprasti. Ne ne, suprasti nereikia. Gauname porose užduotį. Paliesti nežinojimą. Kaip? Daiktas rankose. Užmerktos akys. Tikslas pažinti, kas mano rankose. Ne suprasti, ne įvardinti kuo greičiau, ne padaryti išvadas, bet smalsiai pažinti. Per kūno pojūčius, per lytėjimą. Rankos varto daiktą, pirštai bėgioja paviršiumi, lūpose randasi žodžiai, ką liečiu: švelnu, grublėta, kažkas smailaus. Bet viduje jaučiu tokį nerimą. Kad va tuoj turiu atspėti, kas čia tose mano rankose. Va, dar pačiupinėsiu ir padarysiu išvadą. Įdėsiu į žinojimo lentyną. Va tuoj, tuoj. Ir švelnus Eglės balsas pasiveja mane supratimo sprinte: „Leiskite sau nežinoti. Lieskite tarsi nebandytumėte paaiškinti ir suprasti kas čia. Tik apibūdinkite pojūčius liečiant, tik tiek. Kūno pojūčius. Tai tikra. Nes tai tiesioginis patyrimas.“ Noras suprasti – senas įprotis. Jis puikus, tik nepadeda rasti naujam žinojimui. Vidinė išmintis kalba su mumis pojūčiais. Kūno. Ir ji sako mums tai, kas gali būti dar mums nežinoma. Atidžiai klausytis galime TIK atsisakę noro suprasti ir greit surasti, į kurią žinojimo lentyną dabar viską padėsiu.

Mano nežinojimo teritorija yra nuščiuvusi. Protas ten šoka staccato. Nerimo šokį. Kas, kur, kada, kaip, kodėl? Suprast, paaiškint, atpažint. Visi jo šokio žingsneliai aiškūs. Klausyti kūno? Aha, žinau! Iš Vipassanos meditacijos žinau, kaip tą daryti. Viskas? Tik tiek. Žinau. Nieko naujo. Palauk, lukterk minutėlę. Klausyk kūno, apibūdink žodžiais pojūčius ir dar truputį nežinok. Luterk. Stabtelk. Juk ne Vipassanoj sėdi. Tai kas kita. Vidinis žinojimas gali pasirodyti tokiomis formomis, kurios kol kas nėra žinomos. Kūnas papasakos. Jis jaučia. Tikrai. Tik taip.

Leisti sau nesuprasti. Išbūti nesupratime ir tada... Ir tik tada. Rasis naujas žinojimas.

Vidiniai atsakymai yra su manimi. Visą laiką. Jie pasirodo tik tada, kai aš nustoju žinoti, kaip yra. Nes kol veikiu iš žinojimo, tol naudojuosi savo sena patirtimi, senomis istorijomis.

Kai bandau, ką nors suprasti, net palenkiu galvą į šoną. Atidžiai sekdama akimis kalbantįjį. Bandydama pažinimo čiuptuvais pagauti kokį nors pažįstamą elementą. Op. Yra. Sekite kūno pojūčius.

The less I know the better. Perskaitau užrašą ant artimo draugo marškinėlių. Ir apkabinu jį. Šmėžuoja ši žinutė akyse dar ilgą laiką. Mažiau žinau, tada įsileidžiu į save tai, kas nauja. Tai, kas dar nepažįstama. O vidinė išmintis man dar mažai pažįstama. Ji dar tik rodosi. Tai momentais, kai nežinau. Ir slepiasi nuo manęs už tvirtos žinojimo lentynos, kai nusprendžiu, na viskas, Aš TIKRAI žinau, kaip turi būti.

Pačiupti žodžiais subtilią esmę. Tai tarsi bandyti iš vandens nulipdyti formą.

Ar tai aš esu TA, kuri kažko nežinau? Aš? Ta?

Gal juokaujat?

Aš visą visą savo gyvenimą, sąmoningą ir dar prieš tai buvau mokoma ir puikiai išmokyta: aš ŽINAU, o jei ko nežinau, tai tuoj perskaitysiu, pažiūrėsiu, suprasiu, perleisiu per savo žinojimo lentynas ir rasiu, kas siejasi ir kas čia yra. Aš žinau arba visad esu pakeliui į sužinojimą. Ir tai yra mano spąstai.

Nežinojimas yra priešpaskutinė stotelė pakeliui į Išmintį.