Kažkas manyje…

Penkios trisdešimt ryto. Žadintuvas jau plėšia nakties lipnumą į skiauteles ir praneša. Laikas keltis. Jau. Ooooi, kaip nenoriu. Kaip aš nenoriu. Ranka išsitiesia, nutildo tą, kuris trukdo sapnams ir susirango atgal. Po kaldra. Galva irgi palenda po kaldra. Visas kūnas žiovauja. Visu savo buvimu praneša, kad nori likti šiltame nakties guolyje.

Užsimerkiu. O jei nesikelčiau? Kam man tas darbas, kam man tie mokymai, kam aš iš viso juos vedu? Bet gi čia mano mėgstama veikla, o be to dirbsime drauge su Aušrine, bus puikiai viskas. Ar tikrai mėgstama, jeigu tiek jėgų reikia ryte iš lovos atsikelti? Ir iš viso kam man to reikia? Kam MAN? Prasideda dialogas galvoje, kol lėtai kylu ir judesys po judesio išplėsiu pati save iš lipnaus sapnų glėbio.

Rytas gana įprastas. Minčių ratelis kaip ir prieš kiekvieną mokymą: ar pavyks, nepavyks, ar bus įdomu, prasminga, neįdomu, nesąmonė. Kas bus jeigu pritrūksiu minčių, idėjų. Kas bus, jei grupė bus sunki, nesukalbama. Bla bla bla. Šitą minčių karuselę, o gal tiksliau žiurkėno ratuką taip gerai pažįstu. Net nuobodu. Pačiai nuo savęs. Ir jaučiu, kad jis sukasi, sukasi ir vis greičiau, vis greičiau, prisideda naujos mintys apie nesėkmes, apie ne tą pasirinktą gyvenimo kelią ir iš viso. Kas čia per kankynė?

Tuo metu jau įvyko rytinis dušas, jau įvyko apsirengimas ir vienu metu jungdama lygintuvą ištariu garsiai: „Kažkam manyje neramu, kaip šiandien viskas vyks“ ir „Kažkas jaudinasi, kad pavyktų“, ir dar „kažkas ieško gyvenimo prasmės“. Ir tą akimirką, vos ištariu šias frazes, susitraukęs į vieną tašką ir spaudžiantis nerimo gniužulas pavirsta į mažą kamuoliuką, besiridenantį didelėje erdvėje. Pumpt, pumpt, pumpt, pabyra visos spaudžiančios būsenos mažais rutuliukais. Atsiranda daug vietos viduje, tarsi užėjus į kitą erdvę. Ir toks džiaugsmas pagauna, kad viskas taip kinta, kad viskas taip paprasta. Pažvelgiu it mama į savo vaikus, tuos mažus kamuoliukus, kurie juk mano pačios delnuose. O aš tiesiog daug didesnė. Ir kvėpavimas pagilėja, randasi šypsena, judesiai nurimsta. Iš skubių ir kapotų, tampa lėti ir glotnūs. Vaaaa. Atsirado daugiau vietos viduje. Ir jauduliui, ir nerimui, ir tam, kas labai nori profesionaliai viską padaryti ir net tam, kuris nenori. Viskam, viskam, viskam.

Kažkas manyje jaučia.

Kažkas manyje rodo vaizdus.

Kažkas manyje ateina minčių pavidalu.

Kažkas manyje sukelia kūno pojūčius.

Ir viskam manyje yra vietos.

Noriu pažinti tą „kažkas manyje“. Ne suprasti, ne sužinoti apie jį. Noriu pažinti. Leisti rastis už mano žinojimo ribų... Kažkam.

Ir tam labai labai reikia lėtumo.

Ir tam labai labai reikia tylos.

Ir tam labai labai reikia smalsumo.

Ir mano pagarbos.

Vairuoju mašinoj, tyliai groja radijas, jaučiuosi daug ramiau, stabiliau negu ryte, pakeliui įšoka Aušrinė. Sušalusi netikėtai. Aha. Juk tik 3 laipsniai šilumos. Judam toliau, neriam į didžiulį rūko kalną priešais kelyje, žavimės pakeliui sutiktomis spalvomis ir net sustojam apžavėtos rūko ir medžių flirto. Pakeliui į mokymą gamta apdovanoja tiesiog stulbinančiais vaizdais. Tartum sakydama: ir tam yra vietos. Ir šiam stebuklingam gamtos buvimui aplink, ir skubėjimui šalia, ir grožiui, ir praktiškumui (eina sau, popierių piešimui pamiršau, - susirūpinu jau atvažiavus į vietą. Nieko tokio, ką nors sugalvosime. Kaip visada labai ramiai į reikalus pažiūri Aušrinė). Nukulniuojam per šlapią žolę link namelio, kur šiandien susitiks žmonės, dirbantys drauge. Ir tikrai visko ten bus. Ir viskam duosim vietos būti, ateiti, reikštis ir būti išgirstam, pamatytam.

Jaučiuosi susijusi su viskuo. Su viskuo. Su viskuo. Visame. Kame.


Teksto autorė - Ieva Šližienė, patirtinio mokymo konsultantė.

"Eglės kvietimu mokausi focusing’o ir vis dažniau mano kasdienybės patyrimai ir tai, kas vyksta Focusing’o metu, susiveja į visumą ir susideda į žodžius. Patyrimais dalinuosi savo tekstuose, o jūs šį pasidalinimą skaitote. Džiaugiuosi jei suskamba ir jums. Patyrimo erdvė tada plečiasi. Ačiū Focusing’ui, kad štai taip susitinkam. Per žodžius."