Mandarinais kvepiantis.. kas? Tebūnie Focusing‘as

Jeigu nulupčiau mandariną. Imčiau ir nulupčiau. Na, pavyzdžiui, mašinoje. Tai galėčiau jį suvalgyti ir paslėpti visas žieveles, bet tas mandarinų kvapas, kuris apgaubia, kuris įsigeria nuo mandarino žievelės sulčių į visus pirštus... Kvapas liktų. Ir neabejotinai vaikai, sulipę į mašiną, užuostų: ahaaa, mandarinus valgei! Pasislėpusi? Nulupk ir mums, ką!

Laikotarpis, kai pasirodo pirmieji mandarinai, kai lupamų mandarinų kvapas paskelbia – jau... Artėja Kalėdos. Tada jų kvapas toks ryškus, sulendantis į nosį ir pažadinantis visas jusles. Pokšt! Vienu metu ištraukiantis prisiminimų stalčiukus, glostantis kažkokiu jaukumu, tokiu vaikišku džiaugsmu, kad norisi paslapčiomis kikenti.

Ir kartais, šiek tiek lėčiau nei įprastai, lėčiau, po truputį juos lupu, uodžiu jų kvapą ir leidžiu jam kutenti mano nosį. Prisiminimais, istorijomis iš vaikystės. Apie tą momentą, kai sultingą skiltelę perkandau pirmą kartą, ir apie tą jausmą, kai žievelių sultys pataikydavo į akį ir grauždavo, o dar kai dėdavau žieveles ant radiatoriaus, ketindama iškvėpinti visą kambarį ir jos susiraitydavo džiūdamos...

Focusing‘o procesas gana panašus į tą momentą, kai lupi pirmąjį mandariną prieš Kalėdas.

Kiekvieną kartą, kai atsisėdu su kompanionu, Focusing‘o sesijos pradžioje jaučiuosi kažkaip truputį pakiliai, šiek tiek jaudinuosi dėl išgyvenamo tokio vaikiško intymumo momento. Kai taip arti ir subtilu. Tartum vėl ragausiu kažko išsiilgto, šiek tiek pamiršto. Užmerkiu akis, įkvepiu, iškvepiu ir pradedu skanuoti savo kūno pojūčius, pasiruošiu klausytis savo vidaus istorijų. Tartum lupčiau mandarino žievelę. Po ilgo laiko pirmą kartą vėl užuosčiau. Mandarinus valgei, mama? Atrodo girdžiu vaikų baksnojimą.

O būna ir kitaip.

Kartais mandarinas supuvęs. Taip, taip. Ir visai nekvepiantis. Ir pakeitęs spalvą. Ir galiausiai net ne mandarinas. O kažkas tik panašus. Tai paaiškėja tik klausantis savęs. Ir kas tada??? Girdžiu vaikišką nuoširdų nusivylimą savyje. Ir tada nieko. Aš toliau klausausi viduje visko, kas jaučiasi supuvęs arba kas jaučiasi nekvepiantis, o dar kažkas, kas visu tuo nusivylęs ir liūdnas. Focusing‘e viskas vienodai svarbu.

Ir kai priglaudžiu telefoną prie ausies ir išgirdusi Aušrinės balsą ištariu: noriu pas tave, focusingo sesijai. Galiu? Nes jau kuris laikas jaučiu, kad kažkas už mano nugaros tūno. Toks pojūtis. Ir vis tūno, duoda apie save žinoti ir jau didelis tapo, lyg devynaukštis namas.  Man baisu, bet aš noriu jo paklausyti, to kuris viduje taip jaučiasi. Nulupti su juo mandariną ir ištraukti vidinio pasaulio stalčiukus. Pokšt..

Su Šv. Kalėdom!


Artimiausi renginiai: spauskite čia


Teksto autorė:
Ieva Šližienė, patirtinio mokymo konsultantė

"Eglės kvietimu mokausi Focusing’o ir vis dažniau mano kasdienybės patyrimai ir tai, kas vyksta Focusing’o metu, susiveja į visumą ir susideda į žodžius. Patyrimais dalinuosi savo tekstuose, o jūs šį pasidalinimą skaitote. Džiaugiuosi jei suskamba ir jums. Patyrimo erdvė tada plečiasi. Ačiū Focusing’ui, kad štai taip susitinkam. Per žodžius."