Priverstinė žalia šviesa

„Nusprendžiau į konferenciją nevažiuoti“ – pranešė Šarlotė. Šiai žaviai moteriai buvo keturiasdešimt treji. Iš išorės ji atrodo labai dalykiška prekybos atstovė, tačiau griežtas išorinis kiautas slėpė nepaprastai jautrią moterį viduje. Ji jau penkiolika metų ištekėjusi už Tonio, turi tris mokyklinio amžiaus vaikus. Praėjusią savaitę susižavėjusi pasakojo apie metinę konferenciją, į kurią 400 šimtus kilometrų reiks važiuoti automobiliu. Nuo to laiko, kai gimė jos dabar jau dvylikametė dukra, ši kelionė ir konferencija buvo pirmas kartas, kai ji ketino daryti kažką tik dėl savęs, be šeimos.

„Nevažiuosi?“

„Pakalbėjau su Toniu ir jam atrodo, kad tai prasta mintis“.

„Kodėl?“

„Na, aš turbūt nepasakojau, bet jam visada labai baisu, jei aš turiu kur nors važiuoti viena“ – ėmė aiškinti Šarlotė. – „Gal skamba keistai, bet jam baisu, kad man kas nors neatsitiktų“. Ji patylėjo,  - „Mes susipykome. Aš jam sakiau: „Tu ką, manai, kad mane kas nors užpuls degalinėje? Kad man nepakaks sveiko proto pasisaugoti ir būti atsargiai?“ Bet aš jo neįtikinau. Jam baisu, kad kas nors ims ir man pakenks. Ir tada jam reikės mokytis gyventi be manęs. O šito jis tikrai bijo,“ – tai tardama Šarlotė užvertė akis.

„Jis tau liepė nevažiuoti?“

„Ne, ne visai,“ – panašu, kad dabar ji jautėsi nepatogiai, -„Iš pradžių pasakiau, kad vis tiek važiuosiu, ir žinau, jis manęs nestabdys,“ – pauzė. - „Tik aš nebenoriu važiuoti. Nieko ten gero. Ir Tonis nenori. Gal aš iš tikrųjų savanaudiška? Vaikai pasiilgs. Pradėjau galvoti, o ką, jei iš tikrųjų man kas nors atsitiks? Pasiimsiu mašiną, rizikuosiu važiuoti, o jei kas nors atsitiks, mano vaikai augs be motinos.“

Toks istorijos posūkis nėra labai netikėtas. Šarlotei nereikia Tonio leidimo, tačiau, kad ir ką ji kalbėtų, jai reikia Tonio pritarimo ir palaikymo. Ketinimas vykti į konferenciją buvo Šarlotės vidinio balso kibirkštėlė. Bet Tonis, vietoj to, kad šią ugnelę puoselėtų ir stiprintų, ėmė ir užpylė šalto vandens. Šarlotė supyko ir jiedu susiginčijo. Jei ji vis tiek išvažiuotų, kaip tarėsi darysianti, ji taptų jungties tarp judviejų gadintoja, o tai Šarlotei visai nepriimtina. Todėl jos protas sukūrė patogų pateisinimą, kad ji galėtų išsaugoti savigarbą ir atkurti harmoniją tarpusavio santykiuose, pasisavindamas jo neracionalią baimę: „O ką, jei man kas nors atsitiks?“

Galima buvo mėginti kalbėtis apie baimes, tačiau tikroji problema buvo ta, kad Šarlotė negavo pritarimo savo vidinio balso šauksmui.

„Panašu, kad jis nepritarė tau taip, kaip tau norėjosi.“

„Tai jau tikrai nepritarė.“

„O tu norėjai, kad pritartų.“

Su šituo nebuvo taip paprasta: „Ne, nenorėjau!.. Tai yra, man nereikia jo leidimo daryti, ką noriu daryti!.. Aš tokia bailė,“ – balse nuskambėjo priekaištas sau.

„Norėjosi, kad jis suprastų, kaip sunku tai nuspręsti vienai? Jis tau labai svarbus, todėl norėjosi, kad palaikytų, padėtų apsispręsti tada, kai pačiai kilo abejonių?“

„Taip... man norėjosi, kad jis uždegtų man žalią šviesą,“ – pauzė.

„O ką, jei uždegtum žalią šviesą pati sau, Šarlote?“ – tariau, – „Kas tai būtų per pojūtis?“

Ji atsiduso ir šyptelėjo. „O... Man kyla jaudulys... Lyg gaučiau absoliutų leidimą... Jausmas nepaprastas, labai jaudinantis!“ – ji papurtė galvą, – „Aš retai sau uždegu žalią šviesą. Man atrodo, kad nevaldau to mygtuko,“ – pauzė, – „tiesą sakant, niekas man niekam niekada neuždega žalios šviesos. Aš nuolat gaunu tokią priverstinę žalią šviesą. Mano šeimai visada buvo svarbu daryti tai, ką reikia. O jei ko nors norėdavau, jie sakydavo: „Ar tikrai? O kas dar su tavim ten eis? O savo darbus jau pabaigei?“ Gyvenime niekas nėra sakęs: „Žinoma, daryk! Daryk, jei tik nori!” – pauzė. – „Savo dukrai aš tai nuolat kartoju.“

Šarlotė šyptelėjo ir pasilenkė: „Praeitą savaitę Keitė žaidė su vaikais kvadratą. Ji pagavo kamuolį, pribėgo prie linijos, stipriai metė. Ir pataikė – išmušė kitą vaiką. Aš nežinau, kas man pasidarė, nes strigtelėjau ir ėmiau šaukti „Varyk Keite, šaunuolė, varyk ir nesustok!“ – Šarlotė mosavo rankomis, o veidas visas švietė. – „Kiti tėvai, turbūt, palaikė mane beprote,“ – mudvi šypsojomės, tyliai mąstydamos apie tai, kokią žinutę iš savo mamos gavo Keitė.

„O kas būtų, jei pati sau tai leistum, Šarlote? Kas būtų, jei tu „pavarytum“?“

Kurį laiką Šarlotei sunkiai sekėsi rasti tinkamus žodžius, - „Jaučiuosi lyg... turėčiau pabėgti,“ – ji pravirko, - „dabar jaučiuosi taip, lyg vis bėgu, bėgu, bėgu. Visas mano laikas yra tvarkaraščiai ir pareigos, turiu būti tinkamas pavyzdys savo vaikams. Lyg neturėčiau teisės gyventi savo gyvenimo, lyg viskuo turėčiau su jais dalintis. Supranti, jei paimu gabalėlį pyrago, prieš tai turiu įsitikinti, kad ir kiti turi po gabalėlį. Mano gyvenimas man nepriklauso – aš privalau juo dalintis su kitais.“

Šarlotės viduje, kaip ir daugelyje mūsų, gyvena daug balsų. Tais balsais skamba norai, baimės, reikalavimai ir vertinimai ir labai dažnai tie balsai panašūs į mums artimų žmonių balsus. Dažniausiai šie balsai nesako to, ką tie žmonės iš tikrųjų mano, jie labiau perduoda tai, kaip mums atrodo, jie turėtų norėti. Su laiku šie balai ima skambėti kaip vidinių teisėjų komanda, visada žinančių, ką patarti kiekvienoje situacijoje. Viduje nuolat vyksta neprašytos ir nekviestos, bet nenutylančios vidinės konferencijos. Tuomet jau labai sunku atskirti, kurie balsai yra apie tai, kaip jaučiuosi, ką galvoju, ko noriu aš, o kas man yra įteikta, įdiegta, giliai įrašyta – atėję iš išorės, iš artimos aplinkos ir per medijas, ne mano, tačiau skamba taip lyg būtų mano.

Focusing‘e šiems balsams pažinti pasitelkiame dalinio Aš metaforą, t.y. žiūrime į save, kaip į AŠ, turintį daug dalių. Tai reiškia, kad visas savo reakcijas ir emocijas traktuojame ne kaip abstrakčius pojūčius ir mintis kūne, kurie tiesiog randasi ir praeina. Focusing‘e savo reakcijas ir emocijas laikome svarbia informacija, kuri VISADA ateina iš „kažko“ mumyse – iš dalinio AŠ. Kai savo emocijas kildiname iš dalinio AŠ („kažko manyje“), randasi galimybė užmegzti santykį su šiuo „kažkuo“ manyje. Tada „AŠ“ esu smalsus tyrinėtojas, kuris gali bendrauti su savo daliniu AŠ. Focusing‘e mokomės tapti atjaučiančiais savo dalinių „Aš“ klausytojais.

Vidinės laisvės raktas yra gebėjimas giliai ir iš tikrųjų klausytis. Kuo ilgiau būname su savo daliniu „Aš“ ir jo klausome, tuo ši mūsų asmenybės dalis jaučiasi saugesnė. Tuomet ji ima atskleisti savo pasaulio matymą, t.y. kaip pasaulis atrodo jos akimis. Šis vidinio susitelkimo procesas yra turtingas ir švelnus, jis nuolat  stebina ir lavina. Klausydami labai daug sužinome apie savo dalinius Aš ir tai, kaip jie mato pasaulį. Dalinis Aš nėra nei abstrakcija, nei fantazija. Tai labai fiziškai išgyvenama patyrimas, kuris panašus į šulinį, prikaupusį įvairių įsitikinimų, vaizdinių, nuotaikų ir prisiminimų.

Mūsų sąmoningumas plečiasi, kai smalsiai ir atjaučiančiai klausomės savo dalinių „Aš“. Taip nuo jų atsitapatiname ir mūsų sąmoningumas auga, pasaulis aplinkui tampa suprantamesnis, o išorė vis labiau ima sutapti su vidumi. Focusing‘o metu mūsų tikslas yra ne tiek pati informacija, kurią mums perduoda mūsų dalinis Aš, kiek vidinis sveikimo procesas, kuris vyksta, kai klausomės savo dalinių Aš.

Kiekvienas dalinis Aš yra labai turtinga. Jis yra užkonservavęs mūsų vidinės energijos resursus, kurie atsirakina ir išsilaisvina tik tuomet, kai dalinis Aš pasijunta išgirstas ir suprastas. Tada mums palengvėja, kaip sako prof. Gentlin, „lyg kūnas būtų dėkingas už tai, kad jam leidžiama formuotis kaip vientisai visumai“. Savo kūno neapgausi – dalinis Aš negali atsipalaiduoti, kol nėra visiškai, besąlygiškai, jautriai išgirstas ir suprastas. Kai tai atsitinka – vidinio palengvėjimo ir laisvės pojūtis yra su niekuo nesupainiojamas. Tuomet mums lieka visos to vidinio Aš per gyvenimą sukauptos žinios, ir galime laisvai jomis naudotis sąmoningai (t.y. suprasdami, ką darome ir kodėl, prisiimdami atsakomybę už savo veiksmų pasekmes), ir nustojame elgtis auto pilotu (t.y. automatiškai, negalvodami, ką darome, o kai ištinka mums nepatinkančios pasekmės – apkaltiname dėl to kitus).

Šarlotė nevažiavo į konferenciją. Tačiau (koks sutapimas!) po trijų savaičių ją paskutinę minutę pakvietė dalyvauti keturių dienų verslo forume. Anksčiau ji tokių galimybių net nesvarstydavo, o šį kartą nusprendė važiuoti.

„Man labai padėjo supratimas apie priverstinę žalią šviesą. Tonis iškalbėjo viską, ką kalbėdavo ir anksčiau, bet jam kalbant aš jaučiausi visai kitaip. Girdėjau jį lyg ir sakant, kad negaliu važiuoti, bet tuo pačiu man buvo smalsu, ką iš tikrųjų jis mėgina man pasakyti. Kelionė buvo puiki. O pats geriausias momentas buvo tada, kai valgėme vėlyvus pietus, kalbėjome, juokėmės, aš pažiūrėjau į laikrodį ir staiga supratau – man nereikia pasiimti vaikų iš mokyklos!“

„Aš tikrai noriu, kad ir jam degtų žalia šviesa. Kitiems nuolat uždegu žalią šviesą. Tai kodėl pati negaliu jos gauti? Supratau, kad jei tik lauksiu, jei pati jos neužsidegsiu, niekada nepadarysiu to, ko noriu.