Savęs priėmimas

„Aš noriu suprasti, kas daro mane tokia nelaiminga,“ – tarė protinga jauna priešais mane sėdinti moteris, - „nes tai kažkokia nesąmonė. Ir aš noriu išmokti, kaip neleisti visokiems dalykams taip išmušti mane iš vėžių“.

Ema mane sužavėjo nuo to momento, kai išgirdau jos balsą telefono atsakiklyje. Ji kalbėjo tiesiai, užtikrintai, protingai ir draugiškai. Pirmasis susitikimas šį įspūdį tik sustiprino. Nors ji atrodė jaunesnė ir smulkesnė, nei įsivaizdavau, į mano biurą įžengė šypsodamasi savimi pasitikinčio žmogaus šypsena ir atrodė pasirengusi padaryti įspūdingą verslo pranešimą. Todėl nenustebau sužinojusi, kad ji yra mokslo tyrėja, dirbanti biotechnologijų bendrovės laboratorijoje.

„Mano tėtis sakydavo, kad aš gimiau, būdama keturiasdešimtmetė“, - tęsė Ema. – „Visada dariau ir gaudavau, ko norėjau, bet manęs nedžiugina tai, ką pasiekiu. Aš iš karto imuosi kažko naujo.“

Ema pradėjo dirbti šiek tiek daugiau, nei prieš metus. Jos santuokai greitai bus treji metai. Jos darbas „yra nepaprastai įdomus, tik jame labai daug įtampos. Mes jaučiamės lyg stovėtume priešais patranką.“ O Emos vyras Skotas yra „puikus vyras, labai mane palaiko. Mes labai vienas kitą mylime.“

„Tiesa ta“ – tarė Ema, -„kad aš pasiekiau visus tikslus, kuriuos buvau išsikėlusi pasiekti iki savo trisdešimto gimtadienio. Gal dabar man reiktų tiesiog išmokti atsipalaiduoti ir pasimėgauti.“

Greitai paaiškėjo, kad reikia šio to daugiau, nei išmokti sumažinti stresą. Pirmas to ženklas buvo Emos pareiškimas, kad ji mėgsta keliauti savo malonumui, tačiau to nedarys, kol nenumes 3 kilogramų. Ir jai nesisekė mesti svorį, nes buvo nelaiminga. Ir jai nesisekė būti laimingai, nes negalėjo numesti svorio.

„Papasakok daugiau apie pojūtį, kai esi nelaiminga.“

Tada ir paaiškėjo, kad ji prastai miega. Kad antidepresantai, kuriuos ji naudoja, yra niekam tikę. Kad ji nuolat kovoja su jausmu, kad neturėtų jaustis taip, kaip jaučiasi. „Aš sunkiai dirbau, kad gaučiau tai, ką turiu, ir aš noriu to, ką turiu. Tai kodėl jaučiuosi taip apgailėtinai? Visi sako, kad man viskas gerai ir aš turėčiau jaustis gerai, bet nesijaučiu. Aš visai nesijaučiu gerai. Man ima atrodyti, kad einu iš proto.“ Savimi pasitikinti moteris staiga tapo išsigandusi, beveik apsėsta.

„Kada pradėjai taip jaustis?“

„Kai pradėjau dirbti. Man atrodo, kad tada. Manęs negąsdina spaudimas ir ilgos darbo valandos. To reikia, kad kažką pasiektum. Gal tai susiję su mano šefu? Jis labai protingas vyras, bet su juo sunku dirbti.“ Tiesą sakant, iš Emos pasakojimo jos šefas atrodė kaip tironas, kuris tai paleisdavo žodžių tiradas, tai šaltai tylėdavo ištisą savaitę be jokio paaiškinimo. Jis kabinėjosi prie Emos pristatymų, nei sykio jos nepagyrė, nors tie pristatymai sugeneravo naujų sutarčių, du kartus pavogė jos darbą ir pristatė jį, kaip savo.

„Aš nesu vieniša“ – aiškino Ema, - „Mano bendradarbiai nuostabūs. Visi žino, kad mano šefas klaikus. Aišku, gali būti ir blogiau, nei dabar. Man tik reikia išmokti neleisti jam manęs nervinti.“

„Pažiūrėsim, ką galėtume čia padaryti,“ – pasakiau aš. - „Ar yra dar kas nors, kas neramina?“

„Na, tai kad gal daugiau nieko svarbaus. Mes nusipirkome seną Viktorijos laikų namą, kurį reikia suremontuoti ...“ – čia jos balsas prislopo.

„Ką Tau tai reiškia?

„Man iš pradžių buvo tas pats. Tai Skoto svajonė ir jis labai juo džiaugiasi. Ten milijonas darbo, daug kūrybos, tam tikra prasme. Ir Skotas teisus – tai puiki investicija.“

„Suprantu“ – supratau daugiau, nei ji. Renovuoti „didžiulį“ seną namą yra vienas tų nepaprastai daug energijos, laiko ir lėšų reikalaujančių projektų, kokius tik galima sugalvoti. Ir ji tai darė dėl JO.

„Įsivaizduoju, kad turėtų būti labai sunku po ilgos sunkaus darbo savaitės grįžti namo ir tvarkyti tą didelį namą.“ Emos žvilgsnis šiek tiek sušvelnėjo. „Nieko nuostabaus, kad jauti graužatį,“ – kalbėjau toliau, - „Atrodo, kad kur bebūtum, darbe ar namie, turi užgniaužti daug jausmų.“

„Netiesa!”- užprotestavo Ema. – “Turiu tai, ko norėjau.“

„Ar esi tuo tikra?“

Ema patylėjo. „Ne, nesu.“ Pati nustebusi to, ką pasakė, tuo pačiu padrąsinta to, ką ištarė, ji pakartojo dar kartą: „Ne, nesu. Tai tik taip atrodo, kad tai yra tai, ko aš norėjau.“

Patylėjau kurį laiką leisdama žodžiams susigerti. „Ar gali prisiminti, kaip jauteisi prieš tai, kai pradėjau jaustis taip nekaip?“ – paklausiau.

„Taip, galiu.“- atsakė Ema. – „Aš net turiu nuotrauką ant šaldytuvo. Tai mudviejų su drauge nuotrauka jos mergvakario metu. Tai buvo kaip tik po to, kai gavau darbo pasiūlymą. Buvau TOKIA laiminga. Tuomet maniau, kad visas pasaulis gulasi man po kojomis.“ – Ema šypsojosi pergyvendama prisiminimą. Tada šypsena išnyko. „Po to niekada taip nesijaučiau.“

„Ta tavo dalis, kuri taip jautėsi, Tavyje vis dar yra. Ką JI justų Tavo dabartinėje padėtyje? Ko ji norėtų?“

Ema tyliai mąstė. „JI niekada neleistų šefui šitaip su ja elgtis. Ji niekada nenorėtų gyventi dideliame, sugriuvusiame sename name. Ji taip mokėjo linksmintis. Velnias!“ – ištarė ji. –„JI nesitaikstytų su visu tuo!”

Taip atrodė Emos Vidinio balso patyrimas – tai buvo jos sąmonės proveržis, apie kurį jį vėliau kalbėjo savaitėmis ir kurio dėka Ema ėmė keisti savo gyvenimą. Sesijos pradžioje Ema gyveno lyg „šalia“ savęs, matė save pilną trūkumų, jausmų ir reakcijų, kurios buvo „kažkokia nesąmonė“, visa tai reikėjo užgniaužti ir pakilti aukščiau. Vidinio patyrimo dėka jį „grįžo į save“, leido sau jausti tai, ką jaučia, ir tai pakeitė tai, kaip Ema ėmė matyti esamą situaciją. Tai atsitiko tada, kai ji nustojo stengtis nugalėti savo jausmus (kad jie jos nenervintų), o atsigręžė į juos ir įsiklausė į tai, ką jie mėgino jai perduoti. Emos atveju jausmai tiek stengėsi pasiekti jos sąmonę, kad mėginimai juos užgniaužti ir nustumti į šoną privertė Ema jaustis taip, lyg ji „eitų iš proto“. Jau po pirmosios sesijos šis „išprotėjimo“ pojūtis išnyko. Po keleto savaičių Ema sugebėjo pasakyti savo šefui, kad ji nesiklausys jo pykčio proveržių. Jai prireikė truputį daugiau laiko atrasti, kodėl ji nuolat vadovaujasi strategija „išsirinkti patį aukščiausią kalną ir jį nugalėti“, ir dar daugiau laiko suprasti, ko ji iš tikrųjų nori. Nors namas tebėra problema, ji bent jau nedaro sau spaudimo mėgti jį remontuoti, ir susitarė su savo vyru, kad kai kuriuos savaitgalius jie skirs pramogoms dviese.

Vidinio balso patyrimas (Focusing‘e vadinamas „Aš Esatyje“) yra priešingybė įsitikinimui, kad save reikia taisyti ir tobulinti. Pokyčiai randasi savaime iš radikalaus savęs priėmimo. Savęs priėmimas neįvyksta, jei nuolat kartoji „Aš priimu save, aš priimu save“. Tai suvokimo ir emocinis poslinkis, po jo pasaulis atrodo visai kitaip.
Vidinio balso patyrimas yra visiškai naujo mūsų santykio su savimi pradžia IR tikras, realus naujo santykio įrodymas. Vidinis patyrimas yra tai, kaip aš jaučiu savo viduje DABAR, t.y. ką iš tikrųjų galvoju, jaučiu, žinau, juntu ir noriu, įskaitant ir tai, kas dar nėra įsisąmoninta. Jis randasi tada, kai atidarome savo duris ir atveriame savo ausis SAU. Kai atveriame savo širdį. Taip atbunda visiškai naujas būdas gyventi, kurti savo gyvenimą, kuris harmoningai dera su pačiu SAVIMI.

Ištrauka iš knygos „I know I‘m there somewhere“ by Helen G. Brener (A Woman‘s Guide to Finding Her Inner Voice and Living Life of Authenticity)