Tavo galvoje mūšio laukas

Tavo galvoje - mūšio laukas. Arba penktokų žaidimo aikštelė už sporto salės (ten kartais vyksta bjaurūs dalykai). Karas tarp to įkyraus kritikuojančio balso ir Tavęs... Vargšo tavęs, kurį vėl ir vėl muša.

„Reikia baigti, nieko man neišeis.“

„Nuolat galvoju, kad tikrai susimausiu... Norisi tik pasislėpti ir niekada nebeišlysti“

„Kai kas nors bent truputį nesiseka, imu galvoti, kokia aš nevykėlė. Kas bus, kai žmonės šitą išsiaiškins?“

Tiesą sakant, nėra jokio reikalo susitaikyti su tuo, kad nuolat iš savęs tyčiojuosi.

Jau 35 metus Focusing‘o mokytoja Anna Weiser Cornell padeda žmonėms pakeisti savo santykį su tokiom mintim. Žmonės gali šiuo balsus nutildyti, jaustis užtikrinčiau, turėti daugiau vidinės ramybės.

Tačiau įspėjame – tai, ką siūlo Ann'a, prieštarauja nusistovėjusiai populiariai nuomonei. Tai, kas padeda, nėra minčių sustabdymas, pakeitimas pozityviomis mintimis ar naujo mąstymo diegimas. Tai, kas padeda, yra gana radikalus suvokimas apie tai, kas yra atjauta sau ir kaip tai susiję su mūsų požiūriu, kas yra „mintis“.

 

Kaip skamba neigiamos mintys

Neigiamos mintys gali atakuoti, pvz.: „Ji sako, kad aš nesu š*** gabalas“

Arba naikinti: „Ji sako, kad geriau jau mirti“

Arba prognozuoti pragarą ateityje: „Ji sako, kad prarasiu visus pinigus ir neturėsiu, kur gyventi.“

Arba naudoja tokius žodžius kaip „visada“ arba „niekada“, pvz.: „Man niekada nepavyks padaryti tai gerai.“

Šias savo patirtis mes vadiname „mintimis“ arba „mąstymu“, nes jos randasi mūsų protinėje erdvėje. Bet tai nėra vien protas, nes jos turi ir savo emociją, todėl pamėginkime pavadinti jas savo „dalimis“. Skambėtų taip: „Dalis manęs sako, kad man niekada nesigaus padaryti tai gerai.“

 

Tikroji priežastis, kodėl jos jus puola

Ta dalis kalba šiurkščiai... bet daro tai ne be priežasties. Ji turi priežastį.

Paslaptis štai kur: ši dalis taip kalba, nes jai baisu. Ji gali būti sunerimusi, persigandusi, apimta panikos ir kaip reikiant susinervinusi.

Ko ji bijo? Kad Tau atsitiks kas nors blogo.

Neįtikėtina? Tas vidinis balas, kuris skamba taip, lyg norėtų tave įskaudinti, iš tikrųjų labai bijo, kad Tu nebūtum įskaudintas. Argi tai nėra nelabai tinkamas būdas perspėti ką nors, kad atsitiks kas nors blogo, nes tu nenori, kad tai atsitiktų? Bet mes nuolat tai darome.

Įsivaizduokit mažą berniuką, kuris netvirtomis kojytėmis žengia nuo šaligatvio į gatvę tiesiai po mašinos ratais. Jo mama, paklaikusi iš išgąsčio, pačiumpa jį jau beveik gatvėje. Užkėlusi jį ant šaligatvio ima purtyti ir šaukti: „Užsimuši, ką tu darai!!!“

Važiuoji į svarbų pokalbį dėl darbo ir įstringi kamštyje, nes priekyje avarija: „Velnias, pavėluosiu... Tikrai negausiu darbo... Niekada negausiu darbo...“

Tas panikuojantis balsas sako tai, ko jis nenori, kad tau nutiktų, t.y. kuo jis nenori tikėti, ir skamba taip, lyg tai jau būtų atsitikę.

Ką su tuo daryti?

 

Tai gali pasikeisti, jei rasim ryšį

Raktas yra ryšyje. Ši Tavo dalis gali pakeisti savo toną ir nusiraminti, jei Tu užmegsi su ja ryšį. Tai gana radikali idėja.

Labai dažnai mes savo vidines būsenas laikome nekintamomis, kuriomis skundžiamės ir kuriomis stengiamės atsikratyti. Kaip kokia kelią užgriuvusia akmenų krūva.

„Noriu atsikratyti savo pykčio“

„Man reikia tik atsiriboti nuo šitų minčių ir jos dings“

Tai tas pats, kas aptarinėti priešais stovintį žmogų apsimetant, kad jis tavęs negirdi: „Mums reikia atsikratyti Rasos.“

Ar nebūtų geriau įtraukti tą žmogų į pokalbį? O pokalbis prasideda nuo pasisveikinimo:

„Dalis manęs sako, kad man niekada nesigaus tai padaryti gerai. Ir aš sakau jai „Labas“.

Tada pasidomime, gal jai dėl kažko neramu? (iš tikro, mes žinome, kad ji susirūpinusi, bet pasidomėti yra mandagiau.) Galite panaudoti tai, ką ji jums jau pasakė, pvz.: „Galbūt tau neramu, kad man niekada nepavyks tai padaryti gerai.“

Jei neaišku, ko ta dalis susirūpinusi, tarkite: „Galbūt tau dėl kažko neramu?“

Ir kai ji jums perduos, kad jai neramu, švelniai pakvieskite pasidalinti, nuo ko ji stengiasi jus apsaugoti. Palaukite atsakymo. Kai jis ateis, duokit žinot, kad girdit.

Gali būti, kad tokia žingsnių seka eiga skamba keistokai, todėl paskaitykite tikrą istoriją.

 

Emės istorija

Emė atėjo į Focusing‘o sesiją, kurioje pasakoja:

- Ką tik persikėliau į šį gražų rajoną ir pradėjau dirbti naujame darbe. Turėčiau jaustis laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Bet mano galvoje yra bjaurus balsas, kuris man sako, kad aš to neverta ir kad viskas labai blogai baigsis. Tą balsą vadinu savo vidiniu kritiku ir jis manyje yra tiek, kiek save prisimenu.

- Bandžiau su tuo kritiku susitarti. Bandžiau jo neklausyti. Liepiau jam nutilti ir dingti. Laikiausi įsikibusi į visus pozityvius dalykus savo gyvenime. Išbandžiau guminę apyrankę, kurią pliaukštelėdavau kiekvieną kartą, kai pasigirsdavo šitas balsas. Niekas nepadeda. Jei tas kritikas trumpam pasitraukia, po to kalba dar garsiau. Jaučiuosi visai sužlugdyta. Man labai liūdna ir baisu, kad šitas balsas sugadins man visą naują darbą, nes jausiuosi nesaugi ir pilna abejonių.“

- Papasakok apie savo naująjį gyvenimą... Lėtai pasakok... Ir pasakyk man, kai pasirodys Vidinis kritikas

- Mano naujas darbas toks smagus... Daug žmonių norėjo šitos vietos... O jį gavau aš... Va jau pasigirdo! Ką tik išgirdau „Ir kuo tu tokia ypatinga?“

- Dabar tark tai savo daliai, kuri tai pasakė: „Labas, galbūt tau dėl kažko neramu?“

- Gerai... Jai neramu... Jai neramu, kad bus bėdos... Žmonės sužinos, kad aš ne viską išmanau...

- Dabar lėtai... Duok jai žinot, kad tu girdi, jog jai neramu, kad tu iš tikrųjų ne viską išmanai ir žmonės tai sužinos.

- Aha... Girdžiu, kad tau neramu... Truputį atsileido. Taip lyg ji būtų nesitikėjusi, kad aš tai išgirsiu!

- Dabar labai švelniai pasiteirauk, galbūt yra kažkas ko ji nenori, kad tau atsitiktų, JEI žmonės sužinos, kad tu ne viską išmanai. Tik leisk nuskambėti klausimui ir lauk.

Emės akyse pasirodė ašaros:

- Ji nenori, kad aš praleisčiau progą būti savimi... Gyventi savo gyvenimą... Oho! Ta dalis nėra kritikas. Aš jai rūpiu. Mano visas kūnas lengvesnis. Ir kaip man norisi greičiau eiti į darbą!“

 

Trys paprasti žingsniai

Mes viduje neturime dalių, kurios norėtų mus įskaudinti ar užgauti. Kiekviena mūsų dalis kažkaip savaip mėgina mus apsaugoti.

Susipainiojame tada, kai galvojame, kad mūsų vidiniai kritikai turi tokius pačius ketinimus, kaip ir tie, kurie mus skaudina išorėje. Tai netiesa. Išoriniai kritikai turi visokiausių bjaurių priežasčių elgtis taip, kaip elgiasi. Tačiau vidiniai kritikai visada yra mūsų pusėje.

Štai tie trys paprasti žingsniai, kaip padėti jiems pasikeisti:

  • Atskirkite save nuo kritikuojančio balso sakydami „kažkas manyje sako...“
  • Pasiteiraukite, galbūt jam neramu ar dėl kažko baisu, ir palaukite, kol iš vidaus ateis atsakymas
  • Pasiteiraukite, ko jis nenori, kad jums atsitiktų. Nuo ko jis stengiasi jus apsaugoti?

Ir pastebėkite, ar kaip nors pakeitė tai, kaip jaučiatės dabar. Jei taip, pasimėgaukite tuo.